Chromaterapija

Chromaterapija – tai gydymo metodas, kuriame ligų gydymui naudojamas matomas elektromagnetinės spinduliuotės spektras – spalvos. Tai šimtmečių senumo koncepcija, sėkmingai naudota įvairioms ligoms gydyti. Apie šią temą galima rasti pakankamai publikuotos medžiagos, kuri suteikia išsamią informaciją apie sistemą, orientuotą į gydymo spalvomis metodikas. Daug tyrimų įrodo ryšį tarp žmogaus kūno ir spalvų.

Žmogaus akis jautriai reaguoja į elektromagnetinę spinduliuotę tik maždaug nuo 380 iki 780 nm bangos ilgio. Šis mažas segmentas vadinamas matomu spektru arba matoma šviesa. Matomą šviesą galima suskirstyti į daugelį elektromagnetinių dažnių, o dažnis priklauso nuo vaivorykštės spalvos: raudonos, oranžinės, geltonos, žalios, mėlynos, indigo, violetinės ir visos jos variacijos.

Senovės Ajurvedos gydytojas Čaraka (Charaka), gyvenęs šeštame amžiuje prieš Kristų, rekomendavo saulės šviesą įvairioms ligoms gydyti.

Avicena (Avicenna, 980m.e.m) gerokai pažengė gydymo spalvomis srityje. Jis aiškiai pabrėžė spalvos svarbą, diagnozuojant ir gydant. Avicenos teigimu, „Spalva yra pastebimas ligos požymis“. Jis sukūrė grafiką, kuris sieja spalvą su kūno temperatūra ir fizine būsena. Jis naudojo spalvų apdorojimą, laikydamasis nuomonės, kad raudona spalva perneša kraują, mėlyna ar balta – aušina, o geltona sumažina raumenų skausmą ir uždegimą. Avicenos darbas neabejotinai išpopuliarino chromoterapijos naudojimą tais laikais. Jis aptarė gydymo spalvomis savybes ir buvo pirmasis, kuris nustatė, kad netinkama terapijai panaudota spalva neabejotinai sukels konkrečias ligas. Pavyzdžiui, jis pastebėjo, kad žmogus, kenčiantis nuo kraujavimo iš nosies, neturėtų žvelgti į ryškios raudonos spalvos dalykus ir neturėtų būti veikiamas raudonos šviesos, nes tai paskatintų kraujotekį, o mėlyna jį nuramintų, ir sumažintų kraujo tekėjimą. Tai – labai praktiškas tų laikų pastebėjimas, deja, mažai informacijos apie kitų spalvų poveikius kitiems negalavimams.

19-ojo amžiaus praktikas Pleasanton (1876 m.) naudojo tik mėlyną spalvą ir teigė, kad mėlyna spalva buvo pirmoji priemonė, taikoma esant sužalojimams, nudegimams ar skausmams.

Edwin Babbitt pristatė išsamią gydymo spalva teoriją. Jis nustatė, kad raudona spalva veikia kaip stimuliatorius, ypač veikia kraują ir mažesniu mąstu – nervus; geltona ir oranžinė spalvos veikia kaip nervų stimuliatoriai; mėlyna ir violetinė veikia raminančiai visas sistemas ir turi priešuždegiminių savybių. Atitinkamai, Babbittas priskyrė raudoną spalvą paralyžiaus, fizinio išsekimo ir lėtinio reumatizmo gydymui; geltoną spalvą- kaip vidurių ir bronchų negalavimų gydymui; mėlyną – uždegiminėms ligoms, išalgijai, meningitui, nervų nestabilumui, galvos skausmui, dirglumui ir saulės smūgio gydymui.

20-ojo amžiaus mokslininkas  Ghadiali (1927) atrado mokslinius principus, paaiškinančius, kodėl ir kaip skirtingų spalvų spinduliai turi skirtingą terapinį poveikį organizmui. Jo „Spectro-Chrome“ yra pirmoji paskelbta knyga, skirta paaiškinti visą chromaterapijos doktriną. Ghadiali nustatė, kad tam tikros kūno sritys reaguoja į tam tikras spalvas; šios sritys yra panašios į senovės vadinamas „čakras“. Pasak kito mokslininko Klotsche, „čakros yra labai koncentruotos energijos sritys, kurios yra susietos su įvairiomis vietomis, daugiausia palei stuburo smegenis. Šie energijos laukai yra susiję su pagrindiniais organizmo organais“. Čakrų sąvoka iš esmės yra Rytų Indijos koncepcija, kurią Ghadiali pristatė kaip energijos šaltinį.

Daugiau:

http://www.manosveikata.lt/lt/aktualijos/naujienos/spalvu-terapija-ndash-pagalba-kunui-ir-sielai

https://www.alfa.lt/straipsnis/15061312/spalvu-terapija-budas-pataisyti-nuotaika