Vibroakustinės terapijos istorija

Pasaulyje veikia daugybė muzikos terapijos mokslinių institutų, klinikų, organizacijų ir susivienijimų vietiniu ir tarptautiniu lygiais, vyksta muzikos medicinos ekspertų tarptautiniai suvažiavimai ir konferencijos, publikuojama mokslinė literatūra, leidžiami tarptautiniai moksliniai-metodiniai leidiniai. Gerokai mažiau žinoma apie vibroakustinę terapiją. Deja, tik nedaugelyje šalių ne tik vibroakustinė, garso, bet ir muzikos terapija oficialių institucijų nėra pripažinta kaip gydymo priemonė. Dar turi praeiti kažkiek laiko, kol ši, naujai atrasta ir šiuolaikinėmis technologijomis paremta, nors prieš šimtmečius naudota, terapija suras savo vietą gydymo ir sveikatinimo sistemoje.

Muzikos ir ritminių vibracijų panaudojimas žmonių gydymui turi labai gilias istorines šaknis. Mūsų protėviai naudojo garsus ir šokio judesius tam, kad galėtų paveikti gamtos jėgas ir išgydyti ligas. Garsų vibracijų pagalba jie ne tik muzikavo, bet ir gydė žmones, veikė Žemę, atliko lietaus iššaukimo ceremonijas.  „Muzika, jos pirmasis garsas gimė, sukūrus pasaulį“ – taip tvirtino senieji išminčiai. Biblijoje pasakyta: „Pradžioje buvo Žodis“ (t. y. garsas!).
Pitagoras ( Pythagoras of Samos) https://en.wikipedia.org/wiki/Pythagoras teigė, kad muzika yra visko, kas sukurta žemėje, pagrindas, ja persmelktos visos būvio formos. Jis tvirtino, kad dangaus kūnai, sukdamiesi apie savo ašį, skleidžia neįtikėtino stiprumo garsus ir, drauge persipindami, pagimdo harmoningą Visatos muziką. Šią muziką jis vadino “Musica mundane”- „Pasaulio“ arba „Sferų“ muzika. Visatos struktūrą Pitagoras tapatino su tobulu muzikiniu instrumentu, nes viskas, kas vyksta Visatoje – planetų judėjimas, metų laikų pasikeitimas – visa tai paklūsta tam tikriems harmonijos dėsniams. Žmogaus kūnas taip pat tapatinamas su muzikiniu instrumentu, todėl žmogui būtina siekti savo vidinės harmonijos, apsijungiant su pasauline harmonija. Muzika laikoma tarpininku tarp žmogaus ir pasaulio, nes ji „atkuria aukščiausios tvarkos harmoniją, universaliuosius dėsnius“. Žmogus, priimdamas muzikos garsus, sąmoningai arba nesąmoningai prisijungia prie dėsnių, kurie valdo viską, kas sukurta šioje žemėje.

Knygoje “Abstraktus garsas” sufijus-mistikas ir muzikantas H.I.Chanas (Hazrat Inayat Khan) rašo:“Sufijai didelę reikšmę skiria taip vadinamam “Abstrakčiam garsui Saut-e Sarmad” ir laiko, kad jo kupina visa erdvė. Šio garso vibracijos per daug subtilios, kad būtų girdimos ar regimos materialiomis ausimis ir akimis, tik pasišventusieji jį gali pajusti ir išgirsti. Tai, ką Mahometas girdėjo oloje, giliai nugrimzdęs į savo dievišką idealą, ir buvo šis abstraktaus plano garsas. Koranas šį garsą įvardija kaip „Būk! Ir viskas tapo“. Mozė tą patį garsą girdėjo ant Sinajaus kalno, kai bendravo su Viešpačiu, tą patį girdėjo ir Kristus dykumoje, kai susiliejo su savo Dievišku Tėvu. Šiva taip pat girdėjo analogišką garsą savo medicacijų metu Himalajų oloje. Krišnos fleita simbolizuoja tą garsą.  Sufijus sužino apie praeitį, dabartį ir ateitį bei apie visus daiktus gyvenime, sugebėdamas nustatyti garso kryptį. „Žinantys garso paslaptį žino visos Visatos paslaptį“ – teigia ir didžiausias žmonijos genijus N. Tesla). Kad ir kas atsiduotų šio garso melodijai, jis pamirš visus žemiškus apribojimus bei atskyrimus ir pasieks tikrąjį tikslą, kuriame susilieja visi Dievo palaimintieji. Erdvė egzistuoja kūno viduje lygiai taip pat kaip ir išorėje, kitaip sakant, kūnas yra erdvėje, o erdvė yra kūne. Vieni išmoksta klausyti Saut-e Sarmad vienatvėje ant jūros kranto, prie upės, ant kalvų ir slėniuose, kiti išgirsta jį, sėdėdami kalnų olose ar nuolat klajodami po miškus ir dykumas, apsistodami laukinėje gamtoje, toli nuo žmonių lankomų vietų. Jogai ir asketai pučia singą (ragą) arba šankhą (kriauklę), kurių garsai pažadina juose šį vidinį toną. Dervišas tuo pačiu tikslu groja nai arba algosa (dviguba fleita), sitara arba vina. Bažnyčių ir šventyklų varpai bei gongai skirti priminti mąstančiajam šį šventą garsą ir taip įvesti pastarąjį į vidinį gyvenimą.” Kitoje knygoje “Garso misticizmas” šis autorius išsamiai aprašo garso poveikį žmogaus harmonizavimui, paties muzikavimo reikšmę, ypač daug dėmesio skirdamas savo mėgstamiausiam instrumentui – vinai. Egzistuoja tokia Pitagoro “Musica mundana”, “sferų” ar H.I Chano “Sout-e Sarmad” muzika ar ne? Kodėl mes jos negirdime? Dabartiniu metu jau yra užregistruota, kad planetų judėjimas pagimdo infragarsus, kurie į žmogaus girdimų garsų diapazoną nepatenka, nors jie ir daro didelę įtaką mums ir mus supančiai gamtai. Tokiu būdu “Dieviškoji muzika” veikia makrokosmose vykstančius procesus, kurie atsiliepia į žmogų supantį mikrokosmosą. Galbūt, būtent dėl to žmogui nuo seno būdinga garbinti savo kūrėją žodžiais, maldomis ir dainomis.
Muzika, giedojimas, garsus mantrų kartojimas sustiprina bet kokį džiaugsmą, nuramina bet kokį liūdesį, išvaro ligas, sumažina skausmą, ir todėl senieji išminčiai garbino vientisą Sielos, Melodijos ir Dainos jėgą.
“ (I.H.Chanas “Garso misticizmas”)

Kaip matome, garsų virpesiai daugelyje kultūrų jau buvo žinomi ir naudojami, siekiant padėti pacientams grąžinti psichinę, fizinę ir emocinę pusiausvyrą.

Dabartinės medicinos technologijos taip pat naudoja kai kurias įvairaus intensyvumo ir dažnio vibracijas diagnostikos ir gydymo tikslams. Ultragarsiniai dažniai padeda diagnozuoti, aukštesni ir intensyvesni dažniai naudojami inkstų akmenis suardyti ir audinių pažeidimams gydyti. Alternatyvios medicinos specialistai naudoja mechaninį vibracinį gydymą chiropraktikoje sąnarių ir raumenų skausmui malšinti.

1867m. mechanines vibracijas vibruojančių platformų pagrindu gydymui bandė naudoti Švedijos mokslininkas Dr. Jonas Gustav Vilhelm Zander https://en.wikipedia.org/wiki/Gustav_Zander), 1895m. – JAV gydytojas, išradėjas ir verslininkas Dr. John Harvey Kellogg https://en.wikipedia.org/wiki/John_Harvey_Kellogg), vėliau šią terapiją, vadinama mechanoterapiją, profilaktiniam kaulų retėjimo sustabdymui naudojo Rusijos ir NASA astronautų centrai https://www.healthline.com/health/vibration-therapy

Tobulesnė – vibroakustinė įranga buvo pradėta kurti apie 1970 m., kai novatoriški inžinieriai ir medikai atrado kūnu jaučiamų subtilesnių, nei mechaninė, garsinių vibracijų vertę, papildydami muzikos terapijos galimybes.

Norvegų pedagogas ir terapeutas Olav Skille (https://www.olavat.com/olav-skille-welcomes-you) eksperimentavo su žemo dažnio garsais (nuo 20 iki 120 Hz) vaikams, turintiems sunkių fizinių ir psichinių sunkumų. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje jis sukūrė pirmąją „VibroAcoustic“ kėdę, naudodamas vieną impulsinį sinusoidinį dažnį kaip garso šaltinį generuoti virpesiams, susimaišytiems su klausoma muzika. Aštuntajame dešimtmetyje Petri Lehikoinen (http://www.nextwaveworldwide.com/physioacoustic/), klinikinė psichologė iš Helsinkio Suomijos universiteto sukūrė „psichoakustinį“ metodą, pagrįstą kūno skenavimu sinusoidiniu garsu tarp 27 ir 113 Hz ir specialiai parinkta klausomąja muzika.
1985 m. JAV išradėjas Byron Eakin (http://www.somatron.com/about.htm) išleido savo vibroakustinę sistemą kaip atsipalaidavimo įrankį (sistemą gamina „Somatron Corporation“, Tampa, Florida). Įvairaus dizaino „Somatron“ įrenginiai naudoja muzikines vibracijas, kurios juntamos per stalą, čiužinį, kilimėlį, kėdę, atlošą, sėdmaišį ar net per vibruojančias grindis ir sienas, jutiminiam stimuliavimui. Tyrimai įrodo, kad šie modeliai gali sumažinti nerimą, įtampą ir nuovargį, taip pat valdyti skausmo ir ligos simptomus.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Šiaurės Teksaso universiteto Fortvorto Teksaso muzikos ir medicinos centro švietimo ir tyrimų direktorius Kris Chesky ( https://music.unt.edu/faculty-and-staff/kris-chesky) suprojektavo vibroakustinį įrenginį, skirtą moksliniams vibroakustikos tyrimams. Jo „muzikos virpesių stalas“ MVT sukelia dažnius, kurie neviršija natūralaus skausmą slopinančio mechanizmo diapazono. Šis sudėtingas įrenginys leidžia moksliškai išmatuoti ir valdyti mechaninius virpesius, darančius poveikį stimuliuojamam asmeniui. MVT įrenginio kompiuteriai yra su sudėtingoms garso apdorojimo ir grįžtamojo ryšio galimybėms.

Olav Skille ir Tony Wigram – pagrindiniai mokslo korifėjai Europoje, kurie padėjo suprasti Vibroakustinę terapiją kaip moksliniais tyrimais pagrįstą gydymo būdą.

1968 m. O. Skille pradėjo vibroakustinius tyrimus su vaikais Skandinavijoje, sukurdamas įrangą ir muzikos programas. Jis atrado, kad VAT padeda tokių ligų, kaip astma, autizmas, cistinė fibrozė, smegenų paralyžius, nemiga, skausmas ir Parkinsono liga, gydymui.

1990-aisiais Anglijoje Tony Wigram pradėjo tyrimus suaugusiems, naudodamas kai kuriuos O. Skille metodus.

1999 m. JAV Nacionalinis sveikatos institutas paskelbė tyrimus apie Vibroakustinės terapijos naudojimą skausmui ir simptomų, kurie dažnai lydi skausmą, pavyzdžiui, nerimo ir depresijos, gydymui. Šiuo metu JAV ir Skandinavijoje jau veikia nemažai inovatyvių ligoninių, kurios naudoja Vibroakustinę terapiją (VAT ir VMT) kaip papildomą veiksmingą priedą prie chirurgijos, chemoterapijos ir kitų medicininių procedūrų. JAV šioje srityje aktyviai dirba Jonathan Goldman, David Gibson ir kiti.

Šiuo metu Europoje vibroakustinės terapijos mokslinius tyrimus ir edukaciją atlieka VIBRAC mokslininkų grupė Suomijoje http://vibrac.fi/.

Vibroakustinė technologija yra veiksmingas atsipalaidavimo, nerimo ir raumenų įtampos mažinimo bei skausmo gydymo būdas. Vibroakustika gali gydyti sutrikimus ir naudotina atliekant medicinines procedūras. Šis metodas efektyvus įvairiose medicinos ir sveikatinimo programose bei daug žadantis ateityje. Vibroakustikos technologijos patobulėjo, bet, tam, kad būtų galima geriau išnaudoti visą šios technologijos potencialą, būtina toliau nuolat tobulinti veiksmingus protokolus bei dozavimą.

https://www.lifevesselfw.com/vibroacoustic-healing