Daugelis mūsų pažįstamų ir draugų vis klausinėja apie mano nuo 1968 metų, dar nuo mokyklos ir studijų KPI Radioelektronikos fakultete laikų, pradėtus eksperimentus kuriant elektroninius instrumentus bei priedus, skirtus pagyvinti muzikantų sesijas. Tuo metu, kaip dar kas gal dar ir atsimenate, nebuvo praktiškai jokių galimybių įsigyti normalesnių elektroninių instrumentų. Ir tik žinomiausi ansambliai galėjo išprašyti iš valdžios kažką tinkamo, ir tai – tik Rytų Europos gamybos (čekų, vokiečių, rusų). Trūkstant šiuolaikinių JAV, Prancūzijos ar Japonijos kompanijų elektrinių gitarų, garso aparatūros ar sintezatorių nagingesni gaminosi aparatūrą savo poreikiams patys kaip išmanė. Tokiu keliu ėjau ir aš: dar mokyklos laikais gaminau elektrines gitaras, efektų priedus, net garso kolonėles ir stiprintuvus savo big-byto ansambliukui pagroti šokių vakarams, o vėliau – ir studentų jazz-roko grupei. KPI konkurse „Studentų balsai’72“, grodamas jungtinėje Automatikos-Radioelektronikos fakultetų grupėje gitara, pademonstravau bene pirmąjį „analoginį sintezatorių“, kurį šiuo vardu gėda ir vadinti, nes tai buvo tik platesnio diapazono sirena su papildomais efektais. Bet daugeliui klausytojų tada tai padarė didelį įspūdį, nes „šliaužiantys“ sintezatoriniai garsai buvo girdimi tik iš užsienio atlikėjų diskų, ir tai visame pasaulyje buvo naujiena, nes pirmieji sintezatoriai JAV pasirodė tik 1970 metais.
Aparatūrą gerai gamindavo inžinierius Orūnas Urbonas, iš kurio daugelis muzikantų pirkdavo juostinius reverberatorius, stiprintuvus, o akustinę aparatūrą galėjo suremontuoti auksarankis inžinierius Dzimidavičius, dar keli entuziastai bandė įvairius elektroninius dalykus. Tarp jų buvau ir aš, ypač sekėsi vėliau ilgai bendradarbiauti su talentingu konstruktoriumi Algimantu Jovaiša. Po studijų mes abu patekome į tą patį Radijo gamyklos konstravimo biurą, tada vadintą Mokslinio tyrimų institutu, kuriame buvo nemenkos galimybės konstruoti ir kurti, nes jaunųjų inžinierių veiklą skatino „Savanoriška draugija armijai ir laivynui remti“. Jos dėka veikė Ralio klubas, Kino studija, net ir mūsų maža kūrybinė grupė. Nuo pat pirmųjų darbo dienų per pertraukas, sekdamas iš JAV kažkokiais keliais gauto žurnalo schemomis pradėjau savo analoginio sintezatoriaus kūrimo kelią, kuris užtruko nuo 1978 iki 1982 metų:
Šis prototipas, atlaikęs laiko išbandymus, ne kartą modifikuotas ir taisytas, veikia ir dabar šioje studijoje, pasitarnaudamas tolesniems garso eksperimentams.
Šio prototipo dėka su Algimantu sukūrėme eilę „komercinių“ analoginių ir dalinai skaitmeninių instrumentų: bent 5-kis 2,5 oktavų, 1 VCO, 1VCF ir 1 VCA mobilius sintezatorius:
bent 20 ar 30 „vestuvinių“ skaitmeninių (garsas įrašytas į ROM atmintį) ir analoginių būgnų sintezatorių:
unikalų „RSOUND“ – Dynacord RhytmStick kopiją, kuriuo kaip gitara buvo galima groti būgnais:
Vėliau – apie 1985 m. sukūrėme didelį dvigubą 4 oktavų pusiau skaitmeninį sintezatorių, su kuriuo Maskvos tarptautinėje parodoje gavome bronzos medalį ir įgijome „Radijo meistrų-konstruktorių“ vardus:
Apie 1989-1990 metus dar spėjome sudalyvauti tarptautinėje muzikos intrumentų parodoje Maskvoje, kur klavišinių instrumentų nerūdijančio plieno stovą, būgnų sintezatorių bei reverberatorių įsigijo A. Pugačiovos komanda, kažką – ir grupė „Mašina vremeni“. Deja, nors Gorbačiovo laikotarpiu ir buvo šioks toks kūrybinis pakilimas ir demokratijos atšilimas, mums nepavyko sudominti Radijo gamyklos vadovybės persiorientuoti nuo pasenusių TV kanalų perjungėjų link elektroninių instrumentų gamybos. LR nepriklausomybės judėjimas paskatino gamyklą, dirbusią visai sovietų sąjungai, atsiskirti nuo Maskvos ir užsidaryti, todėl ir mūsų konstravimo darbai sustojo. Atsirado šeimos poreikiai, kiti interesai, be to, pagalvojome, kad patys vieni du ilgiau negalėsime bent kiek konkuruoti su Vakarų gamintojais, kurie masiškai perėjo prie skaitmeninių instrumentų. Taip savo kūrybą užmetėme. Klaidingai manėme, kad analoginių instrumentų laikai praėjo….Pasirodė, kad nuo 2010 metų ir dabar vyksta neregėtas analoginių sintezatorių atgimimo bumas. Bene visos muzikos instrumentų kompanijos atnaujino senų istorinių modelių gamybą, juos ištobulino, kuria vis naujus ir vis įvairesnius modulius. Skaitmeniniai instrumentai gali padaryti bet kokį garsą, tačiau kai kuriems muzikantams jie pabodo dėl pernelyg skaitmeninio ir negyvo stiliaus, tuo tarpu analoginiai turi savo žavesį, netikėtumo elementą ir net didesnes kūrybos bei eksperimentavimo galimybes.
Pavydžiu komandoms, kurios išlaikė analoginių sintezatorių kūrimo kryptis ir ypač – naujai jaunąjai konstruktorių kartai, kuri pakėlė šį konstravimo „meną“ į naują lygį, o muzikantai su jais tebeieško naujų garso niuansų. Sėkmės visiems!
Besidomintiems sintezatoriais kviečiu pasidairyti Vokietijos parodoje SUPERBOOTH.COM. Kur gal ir susitiksime ?